Ko nerimsti, žmogau, it paukštis

Ko nerimsti, žmogau, it paukštis?
Ko braidai vis po pievą basas?
Vakarai rudenėjant vėsūs
O rytais tokios šaltos rasos

Ko vis ieškai, žmogau, it paukštis?
Ko vis lauki ant ilgo kelio?
Negali be dangaus gyventi
Negali gyvent ir be žemės!

Bet jei leškai - ieškok iki galo!
Tam sparnai tau, kaip paukščiui, duoti!
Ir jei klysi, tai klysk iki galo
Kad daugiau klaidų nekartotum

Rasi visko - ir gero, ir blogo
Rasi daug ką - kai ką prarasi
Bet ieškok savo kelio, paukšti
Kelio, kurs tarp dangaus ir žemės!

Rasi visko - ir gero, ir blogo
Rasi daug ką - kai ką prarasi
Bet ieškok savo kelio, paukšti
Kelio, kurs tarp dangaus ir žemės, žemės!